Brangûs broliai Vyskupai!

Ekskomunikos panaikinimas keturiems arkivyskupo Lefebvre’o 1988 m. be Šventojo Sosto ágaliojimo áðventintiems vyskupams dël daugelio prieþasèiø nulëmë Katalikø Baþnyèioje ir uþ jos ribø tokià karðtà diskusijà, kokios jau seniai nebuvome turëjæ. Daugelis vyskupø pasijuto sutrikæ susidûræ su netikëtu ávykiu, sunkiai árikiuojamu tarp ðiandienës Baþnyèios klausimø bei uþduoèiø. Net jei daugelis ganytojø bei tikinèiøjø buvo pasirengæ ið esmës teigiamai ávertinti popieþiaus troðkimà susitaikyti, vis dëlto iðliko klausimas, ar toks mostas buvo tinkamas mûsø laikø religinio gyvenimo tikrai neatidëliotinø reikalø akivaizdoje. Ávairios grupuotës visiðkai atvirai kaltino popieþiø norëjus atsitraukti nuo Susirinkimo: prasidëjo lavina protestø, kuriø kartëlis atskleidë ðá akimirksná pranokstanèias þaizdas. Todël pajutau poreiká kreiptis á Jus, brangûs Broliai, paaiðkinamuoju þodþiu, padësianèiu suprasti ketinimus, paakinusius mane bei kompetentingas Šventojo Sosto institucijas þengti toká þingsná.

Nenumaèiau, kad ekskomunikos panaikinimà nustelbs Williamsono atvejis. Tylus gailestingumo gestas keturiø galiojamai, bet neteisëtai áðventintø vyskupø atþvilgiu pasirodë kaip kaþkas visiðkai kita – kaip krikðèioniø ir þydø susitaikymo atsisakymas, atðaukimas to, kà Susirinkimas ðiuo klausimu yra paskelbæs esant Baþnyèios keliu. Kvietimas susitaikinti su atskilusia baþnytine grupe ðitaip virto prieðingybe – tariamu atsitraukimu nuo visa, kas krikðèioniø ir þydø susitaikymo srityje buvo pasiekta nuo Susirinkimo ir kà puoselëti bei tæsti nuo pradþiø siekiau savo teologiniu darbu. Kad taip sutapo ðiedu prieðingi procesai ir dël to akimirkai buvo sutrikdyta taika tarp krikðèioniø ir þydø bei ramybë Baþnyèioje, giliai apgailestauju. Girdþiu teigiant, jog ádëmus internete prieinamø naujienø sekimas bûtø leidæs laiku suvokti problemà. Supratau, jog mes Šventajame Soste ateityje turësime daugiau dëmesio skirti ðiam naujienø ðaltiniui. Mane nuliûdino, jog ir supratingesni katalikai manësi turá nedelsiant smogti man prieðiðkumu. Juo labiau dëkoju bièiuliams þydams, padëjusiems greitai paðalinti nesusipratimà ir atkurti draugystës bei pasitikëjimo aplinkà, kuri popieþiaus Jono Pauliaus II laikotarpiu visà laikà egzistavo ir, aèiû Dievui, tebeegzistuoja mano pontifikato metu.

Kitas nesusipratimas, dël kurio nuoðirdþiai apgailestauju, yra tai, jog skelbiant apie ðá ávyká nepakankamai buvo atskleistos 2009 m. sausio 21 d. þingsnio ribos ir reikðmë. Ekskomunika taikoma asmenims, ne institucijoms. Vyskupo ðventimai be popieþiaus ágaliojimo kelia schizmos pavojø, nes verèia suabejoti vyskupø kolegijos vienybe su popieþiumi. Todël Baþnyèia priversta reaguoti skirdama grieþèiausià bausmæ – ekskomunikà, kad per tai paakintø nubaustuosius atgailauti bei gráþti á vienybæ. Nuo ðventimø prabëgus dvideðimèiai metø, ðis tikslas, deja, vis dar nëra pasiektas. Ekskomunikos atðaukimu siekiama to paties tikslo kaip ir bausme – dar kartà pakviesti keturis vyskupus sugráþti. Toks gestas tapo galimas suinteresuotiesiems akivaizdþiai ið esmës pripaþinus popieþiø bei jo pastoracinæ valdþià, nors ir su iðlygomis, susijusiomis su klusnumu jo bei Susirinkimo galiai mokyti. Šitaip gráþtu prie asmens ir institucijos perskyros. Ekskomunikos panaikinimas buvo baþnytinës drausmës priemonë: asmenys buvo iðvaduoti nuo sàþinæ slëgusios sunkiausios baþnytinës bausmës. Nuo ðio drausmës lygmens skirtina mokymo sritis. Tai, kad Pijaus X brolija Baþnyèioje neturi jokios kanoninës pozicijos, lemia ne drausmës, bet mokymo prieþastys. Kol brolija Baþnyèioje neturi jokios kanoninës pozicijos, tol jos tarnautojai negali eiti Baþnyèioje jokiø teisëtø pareigø. Tad skirtina su asmenimis kaip tokiais susijusi drausmës plotmë ir su tarnyba bei institucija susijusi mokymo plotmë. Dar kartà: kol mokymo klausimai neiðspræsti, tol brolija neturi Baþnyèioje jokio kanoninio statuso ir jos tarnautojai, net ir iðvaduoti nuo baþnytinës bausmës, negali teisëtai eiti Baþnyèioje jokiø pareigø.

Turëdamas prieð akis ðià situacijà, Popieþiðkàjà komisijà Ecclesia Dei, nuo 1988 m. atsakingà uþ bendruomenes ir asmenis, kurie, priklausydami Pijaus X brolijai ar panaðioms grupuotëms, trokðta sugráþti á visiðkà bendrystæ su popieþiumi, ateityje ketinu sujungti su Tikëjimo mokymo kongregacija. Tai turëtø iðryðkinti, jog dabar aptartinos problemos yra ið pagrindø mokymo pobûdþio, pirmiausia tos, kurios susijusios su Vatikano II Susirinkimo ir posusirinkiminio popieþiø magisteriumo pripaþinimu. Kolegialûs organai, su kuriais kartu Kongregacija gvildena jai tenkanèius klausimus (pirmiausia minëtini reguliarûs kardinolø susirinkimai treèiadieniais bei visuotiniai susirinkimai kasmet ar kas dvejus metus), garantuoja, jog priimant sprendimus bus átraukti ávairiø Romos kongregacijø prefektai ir pasaulio vyskupai. Baþnyèios galios mokyti nevalia áðaldyti 1962 m. – brolijai tai turëtø bûti visiðkai aiðku. Taèiau ir didiesiems Susirinkimo gerbëjams primintina, jog Vatikano II Susirinkime glûdi visa mokymo istorija. Kas nori bûti klusnus, tas turi pripaþinti ðimtmeèiø tikëjimà ir nekirsti medá maitinanèiø ðaknø.

Tikiuosi, brangûs Broliai, jog paaiðkinau 2009 m. sausio 21 d. þingsnio teigiamà reikðmæ ir ribas. Bet dar lieka klausimas: ar tai buvo bûtina? Ar tai tikrai prioritetinis dalykas? Ar nëra daug svarbesniø reikalø? Þinoma, yra svarbesniø ir labiau neatidëliotinø klausimø. Manau, jog pontifikato prioritetus aiðkiai iðdësèiau savo kalbose jo pradþioje. Tai, kas tuomet buvo pasakyta, ir toliau lieka man nepajudinamas atspirties taðkas. Pirmutiná Petro ápëdinio prioritetà Vieðpats nedviprasmiðkai nustatë Paskutinës vakarienës kambaryje: „O tu sugráþæs stiprink brolius!“ (Lk 22, 32). Savo pirmajame laiðke pats Petras suformulavo ðá prioritetà ið naujo: bûkite „visuomet pasirengæ átikinamai atsakyti kiekvienam klausianèiajam apie jumyse gyvenanèià viltá“ (1 Pt 3, 15). Mûsø laikais, kai tikëjimui daugelyje pasaulio daliø gresia uþgesti kaip liepsnai, kurios niekas nebekursto, pirmenybë yra padaryti Dievà ðiame pasaulyje esamà ir atverti þmonëms kelià link jo – ne link kokio nors, bet ant Sinajaus kalno kalbëjusio Dievo, Dievo, kurio veidà áþiûrime meilëje ligi galo (plg. Jn 13, 1) – nukryþiuotame ir prisikëlusiame Jëzuje Kristuje. Tikroji mûsø istorinës valandos problema ta, kad Dievas nyksta ið þmogaus horizonto, kad, uþgesus ið Dievo sklindanèiai ðviesai, þmonija praranda orientacijà, ir tokios padëties griaunamøjø padariniø matyti vis daugiau.

Vesti þmones pas Dievà, pas Biblijoje kalbantá Dievà yra aukðèiausias ir pagrindinis Baþnyèios ir Petro ápëdinio prioritetas ðiais laikais. Ið jo savaime iðplaukia, kad mums turi rûpëti tikinèiøjø vienybë. Juk jø tarpusavio ginèai, vidiniai nesutarimai verèia abejoti kalbëjimu apie Dievà. Todël aukðèiausias prioritetas apima pastangas dël krikðèioniø bendro liudijimo tikëjimu – dël ekumenizmo. Ið èia kyla taip pat bûtinybë visiems tikintiesiems á Dievà ieðkoti tarpusavio taikos, stengtis vienam prie kito priartëti ir taip, nepaisant skirtingø Dievo ásivaizdavimø, bendrai artintis prie ðviesos ðaltinio – tai dialogas tarp religijø. Kas skelbia Dievà kaip meilæ ligi galo, turi liudyti meilæ: mylëti kenèianèiuosius, atmesti neapykantà ir prieðiðkumà – tai socialinis krikðèioniðkojo tikëjimo matmuo, apie tai kalbëjau enciklikoje Deus caritas est.

Grumtynës dël tikëjimo, vilties ir meilës pasaulyje yra ðià valandà (ir skirtingomis formomis visada) tikrasis Baþnyèios prioritetas, o nuo jo neatsiejami ir nedideli bei vidutiniai susitaikinimai. Á tai, kad tyliai iðtiesta ranka sukëlë tiek triukðmo ir bûtent per tai virto susitaikymo prieðybe, turime atkreipti dëmesá. Taèiau dabar vis dëlto klausiu: ar ið tiesø buvo ir yra neteisinga ir ðiuo atveju artintis prie brolio, turinèio „ðá tà prieð tave“ (plg. Mt 5 , 23 ir t.), ir mëginti susitaikyti? Ar neturëtø ir pilietinë visuomenë mëginti uþbëgti uþ akiø radikalizacijai, stengdamasi jos galimus kurstytojus, kiek ámanoma, vël átraukti á didþiàsias kuriamàsias visuomenës gyvenimo pajëgas, idant bûtø iðvengta atskirties bei visø jos padariniø? Argi klaidinga stengtis iðlaisvinti ið sàstingio bei susiaurëjimo atveriant erdvæ tam, kas teigiama ir kà galima átraukti á visumà? Pats po 1988 m. patyriau, kaip sugráþusiø anksèiau nuo Romos atsiskyrusiø bendruomeniø pakito vidinë aplinka, kaip gráþimas á didelæ, plaèià ir bendrà Baþnyèià leido áveikti vienpusybes ir iðsilaisvinti ið sàstingio, virstant pozityvia jëga visumos naudai. Ar galime bûti abejingi bendruomenei, turinèiai 491 kunigà, 215 seminaristø, 6 kunigø seminarijas, 88 mokyklas, 2 universitetinius institutus, 117 broliø ir 164 seseris? Ar tikrai turime ramiai leisti jiems dreifuoti tolyn nuo Baþnyèios? Galvoje turiu, pavyzdþiui, 491 kunigà. Jø susipynusiø motyvø paþinti negalime. Taèiau manau, jog jie nebûtø apsisprendæ tapti kunigais, jei greta to, kas klaidinga ar liguista, nebûtø buvæ meilës Kristui ir troðkimo skelbti já ir kartu su juo gyvàjá Dievà. Ar tikrai reikia juos kaip radikalios marginalinës grupës atstovus iðbraukti ið savøjø susitaikinimo ir vienybës paieðkø? Kas tada nutiktø?

Þinoma, nuo seno ir vël ðia proga ið ðios bendruomenës atstovø bûta daug disonansø – pasipûtimo ir visaþinystës, ásikibimo á vienpusybes ir t. t. Taèiau tiesos dëlei turiu pridurti, kad sulaukiau ir nemaþai jaudinanèiø dëkingumo liudijimø, leidusiø pajusti ðirdies atvirumà. Bet ar didþioji Baþnyèia neturi bûti ir didþiadvasiðka, þinodama, kokia ji kantri, þinodama jai duotà paþadà? Ar kaip geri auklëtojai neturëtume sugebëti negirdëti to, kas negera, bet ramiai siekti iðvesti ið siaurumo? Ir argi neturime pripaþinti, kad disonansø bûta ir baþnytiniuose sluoksniuose? Kartais susidaro áspûdis, jog visuomenei reikia bent vienos grupës, kurios atþvilgiu ji galëtø bûti nepakanti, ant kurios bûtø galima iðlieti neapykantà, o kas prie jos iðdrástø prisiliesti – ðiuo atveju popieþius, – tas taip pat prarastø teisæ á pakantà ir be baimës bei varþymosi galëtø bûti uþtvindytas neapykantos.

Brangûs broliai, atsitiktinai sutapo, kad tuo paèiu metu, kai atëjo mintis paraðyti ðá laiðkà, Romos kunigø seminarijoje turëjau aiðkinti ir komentuoti Gal 5, 13–15. Buvau nustebintas, kaip tiesiai ten kalbama apie ðá momentà: „Tiktai dël ðios laisvës nepataikaukite kûnui, bet stenkitës vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas ásakymas telpa viename sakinyje: Mylëk savo artimà kaip save patá. Bet jeigu jûs vienas kità kremtate ir ëdate, þiûrëkite, kad nebûtumëte vienas kito praryti!“ Visada buvau linkæs laikyti ðiuos þodþius vienu ið retoriniø perdëjimø, kartais pasitaikanèiø ðventojo Pauliaus laiðkuose. Tam tikru atþvilgiu taip ir yra. Taèiau, deja, ir ðiandienëje Baþnyèioje yra „krimtimo ir ëdimo“, kuriais reiðkiasi netinkamai suprantama laisvë. Argi stebëtina, kad ir mes nesame geresni uþ galatus? Kad ir mums gresia maþø maþiausiai tokios paèios pagundos? Kad vis ið naujo turime mokytis deramai naudotis laisve? Ir kad vël ið naujo turime mokytis aukðèiausio prioriteto – meilës? Tàdien, kai apie tai turëjau kalbëti kunigø seminarijoje, Romoje buvo ðvenèiama Madonna della Fiducia, Pasitikëjimo Dievo Motinos, ðventë. Marija ið tiesø moko pasitikëjimo. Ji veda mus pas savo Sûnø, kuriuo visi galime pasitikëti. Jis rodys mums kelià – ir audringais laikais. Tad baigdamas nuoðirdþiai norëèiau padëkoti daugybei vyskupø, ið kuriø tomis dienomis susilaukiau jaudinanèiø pasitikëjimo ir meilës þenklø, bet pirmiausia – maldos. Taip pat dëkoju visiems tikintiesiems, paliudijusiems neiðjudinamà iðtikimybæ man kaip ðventojo Petro ápëdiniui. Vieðpats mus visus tesaugo ir teveda taikos keliu. Toks troðkimas spontaniðkai kyla ið mano ðirdies kaip tik dabar, prasidëjus gavëniai, liturginiam metui, ypaè skatinanèiam viduje apsivalyti ir mus visus kvieèianèiam su nauja viltimi þvelgti á spindintá tikslà – Velykø ðventæ.

Teikdamas ypatingà apaðtaliðkàjá palaiminimà

Jûsø Vieðpatyje

Benedictus PP XVI

Vatikanas, 2009 m. kovo 10 d.
_______________________________________

„Baþnyèios þiniø“ vertimas